„Mes komanda“ ir kitas absurdas
Kai savininkai painioja ir save, ir darbuotojus
Tu valgai paskutinis. Jie valgo kiekvieno mėnesio 15 dieną. Garantuotai. Ant tavęs kabo įsipareigojimai, paskolos, klientai, mokesčiai, bemiegės naktys ir klausimas, ar kitą mėnesį vis dar bus iš ko mokėti algas.
Ant jų dažniausiai kabo tavo nupirktas telefonas ir nešiojamasis kompiuteris.
Ir tada mes, savininkai, nuoširdžiai stebimės:
„Kodėl jie nemąsto taip, lyg dirbtų sau?“
O kodėl turėtų?
Kodėl darbuotojas vakare turėtų neštis namo įmonės telefoną, nes „gal klientas paskambins“? Kodėl jam devintą vakaro turėtų rūpėti problema, kuri tau gali kainuoti 30 000 eurų, o jam – praktiškai nieko?
Tikėtis, kad samdomas žmogus tavo verslą jaus taip pat kaip tu, yra beveik tas pats, kas tikėtis, kad rytoj nepatekės saulė.
Ne todėl, kad darbuotojai blogi. Tiesiog jūsų pozicijos skirtingos.
Tavo darbas – iš kiekvieno sumokėto euro išspausti tris.
Jo darbas – už gaunamą eurą atiduoti tiek pastangų, kiek reikia, kad darbas išliktų jam naudingas ir jis nebūtų pakeistas.
Tai nėra moralinė yda. Tai elementarus interesų ir energijos taupymo mechanizmas.
Problema prasideda tada, kai ant šitos labai paprastos realybės užlipdome gražią pasaką:
„Mes – komanda.“
Arba dar geriau:
„Mes – šeima.“
O kokia čia šeima?
Elgiamės keistai.
Iš darbuotojo reikalaujame lojalumo įmonei, bet vos įmonę ištinka rimtesnė krizė – mažiname darbuotojų skaičių, stabdome priedus, nebeperkame kavos ir atšaukiame kalėdinį vakarėlį.
Verslas elgiasi pagal savo interesą. Darbuotojas – pagal savo. Ir tai yra normalu.
Todėl visa ši „mes šeima“ retorika dažnai tėra personalo skyrių sukurta iliuzija.
Nes jei iš tiesų esame šeima, kyla nepatogus klausimas:
– Argi iš šeimos išmetame lėčiausią vaiką, nes šį ketvirtį jo KPI per žemas?
Žinoma, ne. Tai gal nustokime darbinius santykius vadinti tuo, kuo jie nėra?
Kai katino nėra
Kai mano klientai – verslo savininkai – pradeda su manimi ginčytis šia tema, kartais pasiūlau eksperimentą.
Tik iš anksto įspėju: rezultatai gali nepatikti.
Pažiūrėkite, ką žmonės iš tikrųjų veikia darbo metu.
Ne ką jie sako darantys. Ne ką rodo savaitinis reportas. O ką jie realiai veikia.
Įrašom ekrano sekimą visiems. Rezultatai dažnai išblaivina.
Iš dvidešimties darbuotojų vienas gal iš tiesų produktyviai dirba septynias valandas iš aštuonių.
Kiti?
Vienas darbo metu baiginėja magistro darbą.
Kitas planuoja kelionę.
Trečias privačiame naršyklės lange prekiauja vaikiškais drabužiais – ir staiga pasidaro aiškiau, kodėl nuolat skundžiasi, kad „nieko nespėja“.
Esu matęs ir gerokai egzotiškesnių variantų. Kai kurių geriau net neaptarinėti.
Mintis čia ne ta, kad visi darbuotojai tinginiai.
Mintis kita:
– kai nėra aiškios kontrolės, aiškaus rezultato ir aiškių pasekmių, žmonės natūraliai pradeda optimizuoti savo, o ne verslo interesą.
Kai katino nėra, pelės pradeda išdykauti. Ir nereikia dėl to pykti ant pelių. Reikia geriau organizuoti sandėlį.
Tavo verslas niekam nerūpės taip, kaip tau
Įsivaizduok, kiek sumažėtų tavo stresas, jeigu rytoj nustotum tikėtis, kad kažkam tavo įmonė rūpės taip pat, kaip tau.
Nesirūpins. Ir neturi rūpėti.
Tu rizikuoji kapitalu. Tu pasirašei sutartis. Tu laidavai. Tu prisiėmei atsakomybę. Tu gausi didžiausią naudą, jeigu verslas pavyks, ir didžiausią smūgį, jeigu jis sugrius.
Darbuotojas parduoda tau dalį savo laiko, kompetencijos ir energijos.
Tai visiškai kitoks sandoris.
Todėl savininkas ir darbuotojas tam tikra prasme visada yra dviejose skirtingose stovyklose.
Tavo „godumas“ vadinasi marža.
Jo „godumas“ vadinasi atlyginimas.
Ir įtampa tarp šių dviejų interesų nėra problema. Ji natūrali.
Dar daugiau – gerai valdoma ji yra būtina sveikam ir tvariam verslui.
Problema atsiranda tada, kai apsimetame, kad jos nėra.
Jeigu mes tikrai komanda…
Turiu kelis klausimus visam „mes komanda“ judėjimui.
Jeigu mes iš tikrųjų viena komanda, tai kodėl išėjus dideliam klientui savininko pajamos gali sumažėti 50 procentų, o darbuotojo alga ne tik kad nesumažėja – jis vis tiek laukia metinio pakėlimo?
Kodėl atlyginimo didinimas laikomas natūraliu, o atlyginimo mažinimas – beveik moraliniu nusikaltimu?
Kodėl frazė:
„Jis dirba tik dėl atlyginimo“
sakoma taip, lyg žmogui būtų diagnozuota liga?
O kas apskritai yra samdomas darbas, jei ne darbas už atlyginimą?
Geras darbuotojas nebūtinai tas, kuris „dega įmonės misija“, šeštadienio rytą rašinėja klientams ir nuolat kažkur dėl kažko draskosi.
Geras darbuotojas yra tas, kuris:
padaro tai, dėl ko susitarėte, sutartu laiku, sutarta kokybe ir už sutartą kainą.
Viskas.
Nereikia meilės. Reikia sutampančių vektorių
Dvi valstybės gali turėti skirtingus interesus, skirtingą santvarką ir skirtingą politiką – ir vis tiek kartu pastatyti tiltą, jeigu tas tiltas naudingas abiem.
Lygiai taip pat gali bendradarbiauti darbdavys ir darbuotojas.
Nebūtina vienam kito „mylėti“.
Nebūtina turėti vienos gyvenimo misijos.
Nebūtina apsimesti šeima.
Tiesiog reikia sukurti sistemą, kurioje jūsų interesų vektoriai aštuonioms valandoms per dieną sueina ta pačia kryptimi.
Tu gauni rezultatą.
Darbuotojas gauna tai, dėl ko atėjo į darbą.
Abi pusės žino žaidimo taisykles.
Štai tau ir komanda.
Pasakyk žmogui, kam jis iš tikrųjų reikalingas
Dar viena savininkų liga – patiems save supainioti dar prieš žmogui ateinant į darbą.
Paskaityk darbo skelbimus.
„Prisidėsite prie įmonės vizijos kūrimo.“
„Būsite mūsų prekės ženklo ambasadorius.“
„Padėsite auginti organizaciją.“
„Kursite ilgalaikę vertę.“
Ką tai reiškia?
Dažniausiai – nieko.
Jeigu tau reikia pardavėjo, gal pasakyk tiesiai:
„Tavo darbas – padaryti 60 šaltų skambučių per dieną ir iš jų sutarti bent 5 susitikimus. Ir taip kiekvieną darbo dieną.“
Staiga viskas aišku.
Jeigu samdai finansų vadovą, vietoj:
„Stebėti įmonės finansinius srautus bei jų pagrindu formuoti finansines ataskaitas“
gal daug naudingiau būtų pasakyti:
„Per 18 mėnesių sumažinti efektyvią įmonės mokestinę naštą nuo 7 iki 4 procentų“
Dabar jau turime darbą.
Turime rezultatą.
Turime skaičių.
Turime terminą.
Ir turime žmogų, kuris labai aiškiai žino, už ką jam mokama.
Šito verta pasimokyti iš amerikiečių: mažiau poetikos apie „prisidėjimą prie vizijos“, daugiau aiškaus atsakymo į klausimą: kokį rezultatą tu man nupirksi už pinigus, kuriuos tau mokėsiu?
Iš kur mūsų galvose visa tai atsiranda?
Ne kartą galvojau, iš kur savininkų galvose prisirenka tiek keistų idėjų apie darbuotojus.
Viena priežastis paprasta: daug savininkų kažkada patys buvo darbuotojai.
Įmonę jau turi, o galvoje dar likusi nemaža dalis seno darbuotojo operacinės sistemos.
Kita priežastis – vienatvė. Savininkas dažnai neturi su kuo normaliai pasitarti. Todėl pradeda kopijuoti rinką. Konkurentas rašo „mes šeima“ – rašysiu ir aš. Konkurentas siūlo „neribotą kavą ir jaunatvišką komandą“ – siūlysiu ir aš. Konkurentas kasmet automatiškai kelia algas – turbūt ir man reikia.
Niekas nebesustoja paklausti:
O kodėl?
Ar tai apskritai veikia?
Ar tai tinka mano verslui?
Ar žmogaus, kurį kopijuoju, įmonė išvis pelninga?
Geras patarimas – galvok savo galva.
Bet yra viena problema – kad galėtum galvoti savo galva, pirmiausia reikia ją nuo svetimų šiukšlių prasivalyti.
Kažkur girdėjau posakį:
„Girtas išsiblaivys, o durnas – niekada.“
Su antra dalimi nesutinku. Galvą galima prasivalyti. Tam tereikia vieno nemalonaus įpročio:
Nustoti tikėti tuo, kas gražiai skamba, ir pradėti žiūrėti į tai, kas iš tikrųjų vyksta.
Verslas nuo to tampa daug paprastesnis.
Ir tu – daug ramesnis.